NAMINUKAS URNAS
Gaisras
Sparčiai temo. Buvo tylu, girdėjosi tik vėtros
nulaužtos pušies brazdėjimas. Staiga pasigirdo žingsniai, cyptelėjo veriamos
tvarto durys, sugirgždėjo vyriai. Nebuvo noro pažiūrėti, kas įėjo į tvartą, nes
tupėjau po erškėtrožės krūmu ir apžiūrinėjau uogas. Dauguma dar buvo
neišnokusios ir skleidė rūgštų kvapą. Suradau uogą, kvepiančią saldžiai, ir
užsimerkęs įkvėpiau jos aromato. Pasijutau puikiai. Staiga akyse plykstelėjo
liepsna. Sužvingo žirgas. Pasisukau ir pamačiau, kad dega tvartas. Liepsna
apšvietė netoli esantį namą, kurio prieš tai nebuvau pastebėjęs. Pamačiau, kaip
prie lango prišoko žilaplaukė moteris ir bėgte išbėgo tvarto link. Plačiai
atidarė tvarto duris, bet atšoko nuo karščio. Mačiau, kaip ji pasitraukus
tolėliau žiūrėjo ištikta šoko. Prisiminiau žirgo žvengimą. Vadinasi, jis ten,
viduje…Man taip suspaudė širdelę…
Sargius
Praėjo kelios dienos. Vieną vakarą,
mėgaudamasis baravyko kvapu, mąsčiau apie matytą gaisrą, ir kilo noras vėl
nueiti į tą sodybą. Ji buvo netoli, tad atsidūriau ten akimirksniu, vos
pagalvojęs. Šleptelėjau tiesiai prieš didžiulio juodo šuns snukį. Tas išvertė
akis iš nuostabos.
-
Tu ką, iš dangaus
nukritai?
-
Labas vakaras.
Ne, atvykau greituoju oro transportu. Atsiprašau, jei išgąsdinau. Tu čia gyveni?
-
Taip, gyvenu.
Mano vardas Sargius. Kas tu esi?
-
Aš naminukas
Urnas. Senokai gyvenu vienas ir nusprendžiau, kad jau laikas susirasti sau namus. Sakyk, ar šitie namai turi naminuką?
Sargis susimąstė ir amtelėjo:
-
Čia gyvena juodas
katinas Murklys. Na, dar pelių kartais
užklysta. Bet padaro, panašaus į tave, čia matęs nesu.
-
O koks tos žilos
moters vardas?
-
Šeimininkės? Elzė. Ji labai gera, bet paskutiniu metu
būna liūdna.
-
Kodėl?- nustebo naminukas.
-
Ji turi mieste anūką. Nesu jo matęs, nors seniai čia
gyvenu, bet ji vis kalba ir kalba apie jį. Tikėdama, kad jis kada nors ją
aplankys, ji jam žirgą nupirko, kad jis galėtų pajodinėti po apylinkes.
Man nudiegė širdelę, kai prisiminiau gaisrą.
-
Ar žirgas sudegė?- tyliai paklausiau.
-
Taip, sudegė...- kiek patylėjęs amtelėjo šuo.
-
Ačiū, Sargi. Jei sakai, kad naminuko šie namai neturi,
mielai čia apsigyvensiu. Einu į namą apsidairyti.
Svečias
Kambaryje buvo tamsu, tik ant
apvalaus stalo degė trys žvakės medinėje žvakidėje. Elzė sėdėjo su maža knygele
juodais viršeliais rankose ir skaitė. Mačiau, kaip krutėjo jos lūpos. Staiga ji
krūptelėjo, o aš pajutau į save įsmeigtas dideles akis. Katinas.
-
Ką pamatei, Murkliuk?- paklausė moteris.
Katinas piktai žiūrėjo į mane.
Moteris taip pat pasižiūrėjo kažkur pro mane. Man visuomet keista, kodėl žmonės
manęs nemato, bet jau esu prie to įpratęs. Staiga lauke kažkas ūžtelėjo,
birbtelėjo ir sustojo. Elzė pribėgo prie lango ir išbalo. Ji puolė kažko
ieškoti, iš senos komodos išsitraukė vieną skarelę, paskui kitą, mėgino ją
rištis, galiausiai užsimete ant pečių...
Įėjo jaunas vyras. Aukštas,
plačiapetis. Elzė puolė jam į glėbį ir prisiglaudė, pabiro ašaros. Aš
pasitraukiau atokiau, prie pat šiltos krosnies, ir stebėjau, kas vyksta.
-
Karoli, kokia staigmena, galėjai gi paskambinti...
-
O kuo tau skambinti?- burbtelėjo vyras. – Mobiliako
neturi...
Krūptelėjau.
A, šįkart ne užmigęs buvau, mane kepštelėjo pelė.
-
Na, ar kalbėjaisi?- ji atsargiai paklausė, iškėlus
snukutį pauostė orą ir sukrebždėjo nagučiais.
-
Taip...
-
Ką ji pasakė?
-
Supranti, aš gyvenu jau du šimtus metų, bet tik šiandien
mano širdelei gera, nes ją pakalbinau. Ačiū tau!
Kiek širdyje vietos?
Sėdėjau po alyvų krūmu ir mėgavausi
vasaros kvapais. Girdėjau Elzės žingsnius- ji ravėjo daržą, todėl tai atnešdavo
pintinę su žolėmis išversti į netoli krūmo iškastą duobę, tai eidavo atsigerti,
tai dar kur nors. Kaip visada, stebėjausi šios moters gera nuotaika. Ji visada šypsosi, džiugiai
kalbina katiną ir šunį. Kartais girdžiu, kaip ji kalbasi su morkomis ar
braškėmis , jas ravėdama.
Štai
ji vėl stovi šalia šulinio, pasisemia vandens iš kibiro ir lėtai, pasimėgaudama
geria. Staiga ji liaujasi šypsotis ir žiūri į kažką už tvoros. Nematau, į ką,
nes krūmas, po kuriuo esu, labai vešlus. Elzė pasilenkia ir kažką paima. Čia
dabar- rainas kačiukas. Girdžiu, kaip ji jį šnekina, guodžia, giria.
Hmm…Nesijaučiu patenkintas. Žvilgteliu į būdą. Šuo miega…Susiraukęs stebiu,
kaip Elzė eina į namą, kalbindama rainiuką. Iš smalsumo tipenu paskui.
Moteris iš šaldytuvo išima stiklainį
pieno, jį truputį pašildo, įpila į mažą indelį ir stumteli prie jo kačiuką.
Stebiu, kaip atsibunda ant palangės snaudęs katinas. Jis iš nuostabos
išsprogina akis į naujoką. Elzė prieina prie katino, jį glosto ir aiškina, kad
tai svečias, jį reikia mylėti, gal jis paklydo ir jo ieško šeimininkai.
Jaučiuosi sutrikęs, nes per du šimtus metų nesu matęs keistesnės moters.
Apsidairau ir pamatau pelę, kuri stebi kačiuką, iškišusi nosies galą iš
urvelio. Prieinu prie jos ir klausiu:
-
Ką manai? Tik to
betrūko, kad dar ir jis pasiliktų…
Pelė pasižiūri į mane rimtomis akimis ir
užduoda man labai netikėtą klausimą:
-
Kaip manai, ar
širdyje daug vietos?
Kas
per namai!
Čia net pelės kažkokios keistos. Nesulaukusi mano atsakymo pelė sako:
-
Mano širdelė maža, todėl joje mažai telpa, bet Elzės
širdis didelė, joje vietos užtenka visiems...
Namai
Išeinu į
lauką ir atsistoju šešėlyje. Karšta. Apsąlu nuo saldaus obuolių kvapo. Šalia
manęs atsitupia katinas. Jis palaižo letenėlę ir kelis kartus perbraukia ja per
snukį.
-
Katine, ar tau čia gera?
Katinas
apsimeta, kad negirdi mano klausimo, dar kartą kelis kartus palaižo leteną ir
ja kruopščiai brūkšteli per snukį. Tada rimtai pažiūri į mane savo didelėmis
žaliomis akimis ir murkteli:
-
Ar tu žinai, kas yra namai?
Man visas kailis pašiurpo: ne tik pelė, bet ir
katinas uždavinėja labai keistus klausimus.
-
Ne, nežinau.
-
Namai yra ten, kur tave myli ir kur tu gali mylėti.
Man kažkodėl pasidarė gera... Pats nežinau kodėl.
Gal kad vasara, gal kad taip kvepia obuoliai...
2012 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą